Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekiant įgyvendinti COVID-19 pandemijos valdymo priemones, buvo laikinai nustačiusi nebūtino pobūdžio komercinės veiklos ribojimus. Dėl šių priežasčių kai kurie nuomininkai negalėjo naudotis išsinuomotu turtu. Praktikoje buvo kilusių diskusijų, susijusių su nenugalimos jėgos (force majeure) ir sutarties vykdymo esminio suvaržymo (rebus sic stantibus) aplinkybių taikymu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. kovo 24 d. civilinėje byloje priėmė nutartį, kurioje pateikė išaiškinimus, susijusius su aukščiau paminėtų savigynos būdų taikymu.

Teismas pažymėjo, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012) nenugalima jėga yra tuomet, kad faktinės aplinkybės atitinka visus toliau nurodytus kriterijus (požymius):

1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;

2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;

3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;

4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.

Aptariamoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad COVID-19 pandemijos kontekste būtina plėtoti antrąjį nenugalimos jėgos kriterijų („dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti“) papildant jį aiškinimu, kad nenugalima jėga laikomi ne tik objektyvaus neįmanomumo atvejai, bet ir kitos išorinių veiksnių nulemtos neįmanomumo atmainos, kurios pripažįstamos šiuolaikinėje sutarčių teisėje, pavyzdžiui, sutarties vykdymo ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties vykdymo žlugimas (frustracija).

Byloje ieškovas teigė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nebuvo uždraudusi komercinių patalpų nuomos kaip veiklos, t. y. nuomotojui nebuvo draudžiama duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o nuomininkui nebuvo draudžiama mokėti nuomos mokesčio. Anot ieškovo, nuomininkas turėjo teisę pandemijos metu naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį.

Kasacinis teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad nuomos veikla pati savaime nebuvo uždrausta, tačiau atmetė argumentus, kad įvedus karantiną išsinuomota prekybos vieta buvo galima naudotis pagal paskirtį. Teismas nurodė, kad pandemija ar jai suvaldyti pasitelktos priemonės pačios savaime negali būti laikomos nei nenugalimos jėgos, nei sutarties vykdymo esminio suvaržymo aplinkybėmis – pandemijos ar jos valdymo priemonių poveikį reikia vertinti individualiai kiekvienų sutartinių teisinių santykių atžvilgiu. Vienokius sutartinius santykius pandemija ar jos valdymo priemonės gali iš esmės suvaržyti ar padaryti neįvykdomus, o intervencija į kitus sutartinius santykius gali būti mažesnio laipsnio arba apskritai esmingai jų nesuvaržyti.

Kasacinis teismas nurodė, kad komercinės nuomos sutarties šalys tokią sutartį sudaro ne šiaip sau, t. y. nuomininkas siekia ne šiaip sau turėti galimybę naudoti patalpomis, bet naudotis jomis pagal paskirtį, t. y. savo komercinei veiklai, kuri teikia pajamų. Dėl to laikytina, kad jeigu sutarties tikslas buvo siejamas su komercinės veiklos vykdymu, tokios komercinės veiklos laikinas apribojimas žlugdo sutarties tikslą. Teisėjų kolegija pripažino, kad laikinas sutarties tikslo žlugimas gali būti priskirtas tiek prie laikinos nenugalimos jėgos atvejų, tiek prie sutarties vykdymo esminio suvaržymo. Dėl to, nesant galimybės vykdyti veiklos išsinuomotose komercinėse patalpose, nukentėjusi šalis turi teisę gintis nenugalimos jėgos aplinkybėmis, jeigu yra nustatomas jų egzistavimo sąlygų visetas.

Nuorodos: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-66-313/2022.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekiant įgyvendinti COVID-19 pandemijos valdymo priemones, buvo laikinai nustačiusi nebūtino pobūdžio komercinės veiklos ribojimus. Dėl šių priežasčių kai kurie nuomininkai negalėjo naudotis išsinuomotu turtu. Praktikoje buvo kilusių diskusijų, susijusių su nenugalimos jėgos (force majeure) ir sutarties vykdymo esminio suvaržymo (rebus sic stantibus) aplinkybių taikymu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. kovo 24 d. civilinėje byloje priėmė nutartį, kurioje pateikė išaiškinimus, susijusius su aukščiau paminėtų savigynos būdų taikymu.

Teismas pažymėjo, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012) nenugalima jėga yra tuomet, kad faktinės aplinkybės atitinka visus toliau nurodytus kriterijus (požymius):

1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;

2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;

3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;

4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.

Aptariamoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad COVID-19 pandemijos kontekste būtina plėtoti antrąjį nenugalimos jėgos kriterijų („dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti“) papildant jį aiškinimu, kad nenugalima jėga laikomi ne tik objektyvaus neįmanomumo atvejai, bet ir kitos išorinių veiksnių nulemtos neįmanomumo atmainos, kurios pripažįstamos šiuolaikinėje sutarčių teisėje, pavyzdžiui, sutarties vykdymo ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties vykdymo žlugimas (frustracija).

Byloje ieškovas teigė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nebuvo uždraudusi komercinių patalpų nuomos kaip veiklos, t. y. nuomotojui nebuvo draudžiama duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o nuomininkui nebuvo draudžiama mokėti nuomos mokesčio. Anot ieškovo, nuomininkas turėjo teisę pandemijos metu naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį.

Kasacinis teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad nuomos veikla pati savaime nebuvo uždrausta, tačiau atmetė argumentus, kad įvedus karantiną išsinuomota prekybos vieta buvo galima naudotis pagal paskirtį. Teismas nurodė, kad pandemija ar jai suvaldyti pasitelktos priemonės pačios savaime negali būti laikomos nei nenugalimos jėgos, nei sutarties vykdymo esminio suvaržymo aplinkybėmis – pandemijos ar jos valdymo priemonių poveikį reikia vertinti individualiai kiekvienų sutartinių teisinių santykių atžvilgiu. Vienokius sutartinius santykius pandemija ar jos valdymo priemonės gali iš esmės suvaržyti ar padaryti neįvykdomus, o intervencija į kitus sutartinius santykius gali būti mažesnio laipsnio arba apskritai esmingai jų nesuvaržyti.

Kasacinis teismas nurodė, kad komercinės nuomos sutarties šalys tokią sutartį sudaro ne šiaip sau, t. y. nuomininkas siekia ne šiaip sau turėti galimybę naudoti patalpomis, bet naudotis jomis pagal paskirtį, t. y. savo komercinei veiklai, kuri teikia pajamų. Dėl to laikytina, kad jeigu sutarties tikslas buvo siejamas su komercinės veiklos vykdymu, tokios komercinės veiklos laikinas apribojimas žlugdo sutarties tikslą. Teisėjų kolegija pripažino, kad laikinas sutarties tikslo žlugimas gali būti priskirtas tiek prie laikinos nenugalimos jėgos atvejų, tiek prie sutarties vykdymo esminio suvaržymo. Dėl to, nesant galimybės vykdyti veiklos išsinuomotose komercinėse patalpose, nukentėjusi šalis turi teisę gintis nenugalimos jėgos aplinkybėmis, jeigu yra nustatomas jų egzistavimo sąlygų visetas.

Nuorodos: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-66-313/2022.